Latvių masalas investuotojams į nekilnojamąjį turtą

Delfi.lt | Aušra Radzevičiūtė, Žurnalas „Valstybė“
Praėjusių metų birželį agentūra „Bloomberg“, remdamasi „Global Property Guide“ tyrimo duomenimis, pranešė, kad būsto kainos Latvijoje 2009 m. pirmą ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2008 m., krito daugiausia pasaulyje – 50 procentų.

Netrukus bendrovės „New Town“ valdybos pirmininkė Inna Djeri pareiškė, kad Latvijos nekilnojamojo turto (NT) rinka atsigaus tik po gerų aštuonerių metų – tokia išvada peršasi išanalizavus praėjusio šimtmečio pabaigos Suomijos ir Švedijos patirtį. Prognozės optimizmo nekelia. Tačiau latviai nesiruošia sėdėti sudėję rankų.

Šių metų kovą Latvijos saeima priėmė sprendimą suteikti ypatingas lengvatas užsieniečiams, nusprendusiems įsigyti NT šioje šalyje. Tai leidimas nuolat gyventi Latvijoje arba pilietybė „be penkių minučių“. Dar pernai rudenį Rygos meras Nilas Ušakovas, kalbėdamas radijo eteryje, pasiūlė Rusijos gyventojams pagalvoti, ar nevertėtų jiems įsigyti būsto Rygoje, o kartu ir gauti papildomos naudos – galimybę laisvai keliauti po Europą.

Taigi leidimas gyventi Latvijoje nuo liepos 1 d. suteikiamas tiems užsieniečiams, kurie Rygos mieste, rajone ir respublikinio statuso miestuose įsigyja NT už ne mažiau kaip 141 tūkst. eurų. Mažesniuose miestuose ir miesteliuose būstas turi kainuoti ne mažiau kaip 70,5 tūkst. eurų.

Taip pat naujoji įstatymo redakcija numato, kad leidimą gyventi Latvijoje iki penkerių metų (ir teisę jį pratęsti) gauna ir tie užsieniečiai, kurie investuoja į latviškų įmonių įstatinį kapitalą ne mažiau kaip 25 tūkst. latų, per metus sumoka ne mažiau kaip 10 tūkst. latų mokesčių ir sukuria ne mažiau kaip penkias naujas darbo vietas. Specialiai nurodoma, kad tokiose įmonėse mažiausiai pusė darbuotojų turi būti Latvijos ar Europos Sąjungos (ES) piliečiai.

Dar viena tikslinė grupė, galinti tikėtis leidimo gyventi Latvijoje, – užsieniečiai, kurie į latviškas kredito įstaigas investuoja ne mažiau kaip 200 tūkst. latų.

Be jokios abejonės, tokios įstatymo pataisos sulaukė dalies visuomenės pasipriešinimo: prie parlamento rūmų vykusiame pikete žmonės laikė plakatus su užrašais „Už pinigus įleidžia į viešnamį, o ne į Latviją“, „Imigracijos įstatymo pakeitimai – nauja okupacija“, tačiau pataisų autoriai – opozicijos susivienijimas Santarvės centras – savo pozicijos nepakeitė. Pasak jų, prie Latvijos sienų nesibūriuoja užsieniečiai, norintys šioje šalyje įsigyti NT, o ekonomikai atgaivinti būtinos neeilinės priemonės.

Kokius investuotojus „pirks“ Latvija?
Statistikos duomenimis, net 62 proc. užsieniečių, perkančių NT Latvijoje, sudaro Rusijos gyventojai. Bendrovės „Golden Rock“ atliktas tyrimas rodo, kad pusė šių pirkėjų būstą įsigyja pajūryje ir naudoja jį pagal tiesioginę paskirtį – naujuosiuose namuose atostogauja. 30 proc. rusų, įsigydami NT Latvijoje, tikisi geresnių sąlygų gaunant Šengeno vizą, 11 proc. tai daro dėl investicinių paskatų ir tik 3 proc. planuoja gyventi Latvijoje.

NT Latvijoje taip pat domina Baltarusijos, Ukrainos, Uzbekistano ir Kazachstano gyventojus (12 proc. užsieniečių, įsigyjančių NT), švedai ir suomiai pernai įsigijo 9 proc., amerikiečiai – 5 proc., vokiečiai – 4 proc., izraeliečiai – 3 procentus. Tačiau, vertinant šiuos skaičius, reikėtų atkreipti dėmesį, kad jie visiškai kitaip atrodo užmetus akį į visų NT sandorių Latvijoje statistiką: pernai užsieniečiams Latvijoje priklausė tik 3,1 proc. NT. Be to, specialistai atkreipia dėmesį, kad NT Latvijoje, vertinant grynai investicine prasme, atrodo abejotinai – net ir kritus kainoms, vargu ar tai ekonomiškai atsiperka, nes kainų burbulas pūtėsi ir ėmė leisti orą dar iki garsiosios pasaulinės finansų krizės. Būtent todėl ir nepakenktų papildoma nauda.

Rusijos bendrovės „IntermarkSavills“ verslo krypties „Pilietybė per investicijas į užsienio NT“ vadovas Piotras Kovalenko tikina, kad šiandien rusų pirkėjų nedomina investicijos be papildomos naudos, kurią jie galėtų gauti. Pasak jo, kas antras interesantas, pernai atėjęs pasidomėti galimybe įsigyti NT užsienyje, klausė, ar gaus leidimą gyventi toje šalyje.

„Tai ne emigracijos klausimas. Tiesiog tapo aišku, kad ES rusams nepanaikins vizų režimo. Todėl „ekonominė pilietybė“ vertinama kaip ilgalaikė investicija“, – viename interviu tvirtino P. Kovalenko.

Bendrovė, kurioje jis dirba, jau kurį laiką savo klientams siūlo variantus, kurioje šalyje labiausiai apsimoka pirkti NT. Vienas tokių – Britanijos sandraugai priklausanti Karibų salyne esanti Saint Kitts and Nevis federacija, kuri nuo 1983 m. pilietybę siūlo puikios reputacijos asmenims, į NT investavusiems ne mažiau kaip 350 tūkst. JAV dolerių. Beje, ši pinigų suma privalo būti investuota į kurį nors iš valstybės vykdomų NT projektų. Tačiau tokia investicija tikrai patraukli, nes Saint Kitts and Nevis pasas suteikia galimybę be vizų įvažiuoti į Didžiąją Britaniją, Kanadą, Australiją ir visas Šengeno zonos valstybes.

Rusijos bendrovė „IntermarkSavills“ skelbia, kad nuo šiol rimtai imsis ir Latvijos. Ir atstumai geri, ir psichologinė aplinka tinkama – šioje šalyje, kaip žinome, rusų gyvena ne mažiau nei latvių… Be to, rusai iki šiol neatsikrato sentimentų Jūrmalai ir neretai vilą ant Baltijos jūros kranto suvokia kaip užmiesčio namelį. Latvių savaitraščio „Sestdiena“ duomenimis, pernai, kai šalis vos gaudė kvapą dėl suveržtų diržų, Jūrmaloje buvo sudarytas ne vienas NT sandoris, viršijęs keletą milijoną latų. Tokių sandorių buvo ir 2008 m., o ką jau kalbėti apie 2007 m., kai NT Baltijos šalyse kainavo nesuvokiamai brangiai.

Latvija – antra šalis ES, kuri suteikia leidimą gyventi šalyje mainais į stambias investicijas, įsigyjant NT. Nuo 2009 m. gegužės panaši taisyklė galioja Kipre – leidimą nuolat gyventi šalyje gauna tie užsieniečiai, kurie nusiperka NT už ne mažiau kaip 300 tūkst. eurų.

Šiokį tokį masalą NT pirkėjams siūlo ir Bulgarija, tačiau šioje šalyje viskas kur kas sudėtingiau. Praėjusiais metais buvo priimtos įstatymo pataisos, kurios numato, kad leidimą gyventi šalyje, o po penkerių metų ir gauti pilietybę gali užsienietis, kuris į įmonių, įtrauktų į biržos sąrašus, akcijas investuoja ne mažiau kaip 512 tūkst. eurų. Tarp jų gali būti ir NT plėtojimo bendrovės, bet šis būdas įkelti koją į ES tikrai nėra lengvas.

Kitų ES valstybių politika daugmaž vienoda: įsigyji NT, gali tikėtis gauti daugkartinę vizą metams sau ir šeimos nariams, o vėliau ją pratęsti. Galbūt šiame kontekste verta išskirti Didžiąją Britaniją, kurios teisės aktai numato, kad užsienietis, investavęs į šalies ekonomiką bent milijoną svarų, gali gauti imigracinę vizą, o po penkerių metų – leidimą gyventi šalyje.

Šiaip ar taip, visi šie išvardyti „priedai prie NT“ daugiausia aktualūs Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ir kitų trečiojo pasaulio šalių piliečiams. Juk kam švedui ar lietuviui leidimas nuolat gyventi Latvijoje? Kaip toje grupės „ŽAS“ dainoje: „Mano pasas žalias, kur noriu, ten važiuoju…“

Kodėl mes to nedarome?
UAB „Ober-Haus nekilnojamasis turtas“ gyvenamojo nekilnojamojo turto ekspertas Algirdas Navickas tikina, kad ir Lietuva turėtų stengtis parodyti užsienio investuotojams savo patrauklumą ir pagrįstai įtikinti juos čia investuoti. „Potencialūs investuotojai į Lietuvos NT yra rusai ir baltarusiai, kuriems puikiai pažįstamas mūsų kraštas, o ypač – pajūris, taip pat vietos žmonių mentalitetas. Svarbu ir tai, kad Lietuva, kaip ES narė, patraukli vieta ne tik vykdyti teisėtą finansinę veiklą, bet ir nuolat gyventi“, – sako A. Navickas.

Anot eksperto, mūsų šalis taip pat galėtų papildyti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 45 str. 1 dalį punktu, numatančiu, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis Lietuvos Respublikoje įgyja NT ne mažiau kaip už, pavyzdžiui, 500 tūkst. litų.

A.Navickas mano, kad įstatymo pataisa ne tik leistų pritraukti investuotojų į Lietuvos NT rinką, bet ir taptų puikiu žingsniu tiesioginių investicijų link, viliotų kvalifikuotą, verslią darbo jėgą, o bendradarbiaujant su Rytais keltų „tilto tarp Rytų ir Vakarų“ prestižą. Anot pašnekovo, NT Lietuvoje ir galimybėmis čia plėtoti savo komercinę veiklą domisi Maskvos, Minsko ir kitų Rusijos bei Baltarusijos miestų gyventojai.

O „RE/MAX Capital“ partneris Mindaugas Kazlauskas įsitikinęs, kad praktika, kai fiziniai asmenys iš užsienio skatinami įsigyti NT, suteikiant leidimą nuolat gyventi šalyje, mūsų šalies NT rinkai reikšmingesnio postūmio neužtikrintų.

„Vis dėlto nesame kurortinio tipo kraštas, kad tokiomis lengvatomis sugebėtume pritraukti ekonomiškai juntamą kritinę masę fizinių investuotojų, norinčių gyventi šalyje. O stambesniems investuotojams, kurių dėmesys turėtų kur kas didesnį poveikį, svarbūs ne leidimai gyventi, bet kiek kiti aspektai. Juos galėtų pritraukti mokesčių lengvatos, taip pat paprastesnės biurokratinės procedūros, susijusios su NT valdymu, – skaidresnis ir paprastesnis statybos leidimų gavimas, operatyvesnis klausimų sprendimas valstybės institucijose ir pan.“, – tikina M. Kazlauskas.

Šiuo klausimu skeptiškai nusiteikęs ir tarptautinės NT konsultacijų bendrovės „Re&Solution“ vadovas Ričardas Čepas. Anot jo, latvių pasirinkimas – ne tas kelias, kuriuo reikėtų eiti, skatinant investicijas į NT. „Iniciatyvos geros, bet su tam tikra rizika. Kapitalą pritraukti galima nesunkiai ir iš bet kur, tačiau čia ir yra esminis klausimas – koks tai kapitalas ir ar toliaregiškai investuotojai vertina savo investicijas. Juk yra įvairios kilmės pinigų ir dėl labai skirtingų priežasčių žmonės nori gauti leidimą nuolat gyventi ES. Gal tai šiek tiek ir pajudins NT rinką, bet negalima užmiršti ir minusų“, – sako R. Čepas.

Amžinas klausimas – ką daryti?
Bendrovės „Re&Solution“ vadovas R. Čepas įsitikinęs, kad, kalbant apie investicijas į Baltijos šalių NT rinką, reikėtų eiti kiek sunkesniu, bet kitose ES šalyse jau patikrintu keliu. Pasak pašnekovo, investicijas reikia pritraukti skatinant ne pirkti kvadratinius metrus, bet įsigyti produktus. Tai reiškia patikimus nuomininkus, kuriais dažniausiai tampa tarptautinės bendrovės.

„Kai kalbama apie stambiojo kapitalo pritraukimą, visi mini britų banko „Barclays“ atėjimą į Lietuvos rinką. Ir tai geras pavyzdys. Kai didelės ir solidžios bendrovės Lietuvoje įkuria savo biurus, šalia esančios patalpos tampa patrauklesnės ir kitiems investuotojams. Mūsų bendrovė taip pat kalbina savo kolegas Skandinavijoje perkelti į Vilnių savo buhalterijos departamentus, kurie dirba su nemažai Šiaurės šalių rinkos“, – pasakoja R. Čepas.

Taigi į NT rinką pritraukiant kapitalą, reikia pradėti ne nuo paties turto pardavimo, o nuo jo kokybės gerinimo, nes investicijos, pasak R. Čepo, mėgsta ne „plikus“ kvadratinius metrus, o kokybiškus NT produktus, kurie ateityje turės didesnę vertę arba bent jau bus gana saugūs.

Užsienio praktika siūlo ne vieną scenarijų, kaip galima skatinti investicijas į NT. Tai daro ne tik liberalesnėmis pažiūromis garsėjantys Jungtiniai Arabų Emyratai (investuotojai nemoka žemės ir NT mokesčių, o kuriant verslą nereikia mokėti nei pridėtinės vertės, nei pajamų mokesčio), bet ir konservatyvioji Saudo Arabija, planuojanti ir jau statanti „ateities miestus“ ir kviečianti užsieniečius investuoti į šiuos projektus. Tačiau kad ir kaip suksi ir iš kokių smulkių detalių dėliosi mozaiką, aišku viena: investicijos į NT rinką neišvengiamai pajudės, kai jų vis daugiau atsiras kituose ūkio sektoriuose. Juk jau minėto banko „Barclays“ padalinyje Vilniuje buvo įdarbinti patys geriausi specialistai, kuriems pasiūlytas neprastas atlyginimas, tad jų vartojimo lūkesčiai neapsiribos duona kasdiene.

Net jeigu jiems nereikia būsto Vilniuje, galbūt stogo virš galvos prireiks tiems, kuriuos pasamdys kitos informacinių technologijų bendrovės, įdarbinusios naujų darbuotojų, kuriems vietas atlaisvino dabartiniai „Barclays“ specialistai. Naujosios darbo vietos, kurias Lietuvoje turėtų sukurti užsienio investicijos, nebūtinai visos turi atitekti mūsų piliečiams – negi logiška prieštarauti, kad pas mus dirbti atvyktų patys protingiausi ir gabiausi? Šie žmonės ilgainiui taptų NT rinkos dalyviais, o dėl to būtų tik geriau.